Minėjimas, skirtas Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

Birželio14d. Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11 – osios Aktų salėje vyko minėjimas, skirtas Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti.
Savo kalboje, kaip tremtinė, su didžiuliu jauduliu prisiminiau ir savo šeimos istoriją.
Po 75 metų, mėginu vaiko akimis pažvelgti į baisiąją 1941-ųjų metų birželio 14-osios naktį. Tą naktį baigėsi ir mano laiminga vaikystė. Man tada buvo ketveri metai, bet siaubo, išgyvento tada, nepamirštu visą gyvenimą.

Birželio 14-osios žaizdos kraujuoja iki šiol ir jas gydyti galime tik mes visi savo supratimu, atjauta, teisingumu, meile, nes tokių žaizdų net laikas negydo.

Šįvakar ašaromis aplaistytose geležinkelio stotyse, iš kurių tūkstančiai pasmerktųjų iškeliavo skausmo keliais, skambės dainos, bėgius nuklos gėlės, degs atminimo žvakutės. Mintyse nutiesiu žvakių kelią palei pražūtin vedusius gelžkelius, kur amžino poilsio atšiauriose Sibiro platybėse liko kelionės neatlaikę vaikai, kur mano bendraamžiai mirė iš bado ar sušalo sniegynuose. Tų nekaltų aukų vardu tariu: atsipeikėkime, susigrąžinkime tautos orumą, tarpusavio pagarbą, kad šiandien Lietuvos vaikai augtų laisvi nuo patyčių, mylintys Tėvynę, jos Vytį ir Trispalvę, jos himną ir kalbą, jos nepriklausomybę, ir gyvenkime taip, kad jos niekad daugiau neprarastumėme.