Savo kalboje, kaip tremtinė, su didžiuliu jauduliu prisiminiau ir savo šeimos istoriją.
Po 75 metų, mėginu vaiko akimis pažvelgti į baisiąją 1941-ųjų metų birželio 14-osios naktį. Tą naktį baigėsi ir mano laiminga vaikystė. Man tada buvo ketveri metai, bet siaubo, išgyvento tada, nepamirštu visą gyvenimą.
Birželio
14-osios žaizdos kraujuoja iki šiol ir jas gydyti galime tik mes
visi savo supratimu, atjauta, teisingumu, meile, nes tokių žaizdų
net laikas negydo.
Šįvakar
ašaromis aplaistytose geležinkelio stotyse, iš kurių tūkstančiai
pasmerktųjų iškeliavo skausmo keliais, skambės dainos, bėgius
nuklos gėlės, degs atminimo žvakutės. Mintyse nutiesiu žvakių
kelią palei pražūtin vedusius gelžkelius,
kur amžino poilsio atšiauriose Sibiro
platybėse liko kelionės neatlaikę vaikai, kur mano bendraamžiai
mirė iš bado ar sušalo sniegynuose. Tų
nekaltų aukų vardu tariu:
atsipeikėkime, susigrąžinkime tautos orumą, tarpusavio pagarbą,
kad šiandien Lietuvos vaikai augtų laisvi nuo patyčių, mylintys
Tėvynę, jos Vytį ir Trispalvę, jos himną ir kalbą, jos
nepriklausomybę, ir gyvenkime taip, kad jos niekad daugiau
neprarastumėme.
